Prieš pradedant nagrinėti įtraukiojo mokytojo profilį ir vertybes, pasvarstykime, kas yra integracija ir įtraukusis ugdymas.
Integracija - tai visuminis požiūris į reiškinius. Ugdymo procese integracija gali reikšti, jog į jį yra įtraukiami visi vaikai su jų individualiais gebėjimais ir poreikiais, jiems suteikiamas integruotas mokymas. Integruotas mokymas vyksta, kai vaikas plačiai panaudoja žinias įvairiuose dalykuose, tam tikrais aspektais susijusius su jo aplinka. Tuo atveju, praturtinami pamokų modeliai, struktūros, atsiranda nauji ryšiai ir prasmės. Integraliai pateikiant meninio ugdymo turinį ugdytiniai įgyja galimybę lavinti visus pojūčius ir intelekto sritis, jie mokosi asmeninę patirtį ir emocijas susieti su kultūra ir gamta, taip pat mokosi socialinio bendradarbiavimo ir tarpusavio ryšių supratimo.
Mokytojo tikslas – pritaikyti mokymo metodus skirtingiems mokiniams, kad ugdyti juos kaip gebančias visuomenėje funkcionuoti asmenybes. Tuo pat metu, įtraukusis ugdymas pabrėžia demokratiškos visuomenės ar šalies charakteristiką, akcentuoja tokias vertybes kaip pagarba, pripažinimas ir tolerancija bet kokiam kitoniškumui.
Dirbant su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais, svarbu atsiminti, kad tikslas yra remtis jų turimomis žiniomis ir gebėjimais, stipriausiomis asmenybės pusėmis. Tokiu būdu būtų galima keisti ir visuomenės požiūrį į šiuos asmenis, priimant jų individualumą. Šis tikslas ryškiai atsispindi meninio ugdymo kontekste: specialiųjų ugdymosi poreikių turintis mokinys kurdamas, savo menine veikla tampa bendruomenės dalimi. Tokiu būdu meno dėka išryškinamos ir reprezentuojamos jo stipriosios asmenybės savybės.
Toliau panagrinėkime įtraukiojo mokytojo vertybes ir kompetencijas, remiantis leidiniu „Inkliuzinio švietimo mokytojo profilis“. Jame išskiriamos keturios pagrindinės įtraukiojo ugdymo mokytojo vertybės: pagarba mokinių įvairovei, pagalba visiems mokiniams, darbas drauge su kitais, asmeninis profesinis tobulėjimas.
Pagarbą mokinių įvairovei galima apibūdinti kaip žiūrėjimą į skirtumus kaip į galimybes ir išteklius, kuriais remtųsi kiekvieno mokinio ugdymasis. Mokytojas tampa švietimo sistemos dalimi, kuri remiasi žmonių lygybės, žmogaus teisių ir demokratinių vertybių principais ir skirta visiems mokiniams nuostata. Įtraukusis ugdymasis tampa neatskiriama nuo švietimo kokybės, todėl mokytojas turi gebėti prie to prisitaikyti ir tai reprezentuoti savo darbe.
Kaip buvo minima prieš tai, įtraukiąjame ugdyme dalyvauja visi mokiniai, ne tik turintys ypatingų poreikių. Todėl mokytojas turi gebėti kurti tokią edukacinę aplinką, kad sukurtų švietimo prieinamumą, kokybę ir ugdymosi patirtį bei supažindintų su mokymosi procesais ir rezultatais visus klasėje esančius mokinius. Pavyzdžiui, jeigu klasėje yra mokinys su nežymiu intelekto sutrikimu, mokytojas pritaiko mokomąsias užduotis taip, kad mokinys pagal savo galimybes galėtų įsitraukti į ugdymo procesą. Galbūt užduotys bus skirtos ugdyti muzikalumą, kai vaikai kurs ir atkartos skirtingus ritmus per kūno perkusiją, lazdelėmis ar pasirinktais instrumentais. Jeigu pamokoje atliekamos improvizacinės judesio užduotys, judesys bus susiejamas su vaizdiniu, spalva, garsais, judesių pagalba bus kuriama istorija apie vaikams žinomus dalykus – gamtą, šeimą ir pan. Kitaip tariant, mokytojas turi atsižvelgti į vaikų poreikius ir galimybes, bei pateikti tokią edukacinę aplinką ir užduotis, kad visi mokiniai galėtų mokomąją medžiagą susieti su savo patirtimi, kad geriau ją įsisavintų, mokytųsi bendradarbiauti, vienas kitą gerbtų.
Mokytojas turi gebėti atlikti savo ir pedagoginės veiklos savianalizę (požiūrio ir nuostatų, jų poveikį savo veiklai), tobulinti savo etiką ir gerbti mokinių konfidencialumą, gebėti analizuoti ir suprasti vykstančius pokyčius švietimo sistemoje ir kontekstą, gebėti dirbti segreguotose ugdymo situacijose. Tuo pat metu svarbu jausti empatiją ir suprasti mokinius, turinčius įvairių ugdymosi poreikių, pagarbiai elgtis socialiniuose santykiuose, tinkamai bendrauti su visais mokiniais ir suinteresuotais asmenimis.
Dirbdami su įvairiais mokiniais, mokytojas turi suprasti, jog visi mokiniai yra individualios asmenybės su savo privalumais ir trūkumais, susiduriantys su skirtingomis problemomis. Todėl mokinių įvairovė turi būti gerbiama ir laikoma ištekliu, praplečiančiu mokinių ugdymosi galimybes, padidinančiu mokyklos, vietos bendruomenės ir visuomenės vertę. Mokiniai gali skirtis, jiems gali reikėti specialios pagalbos, galbūt jie yra iš kitos kultūrinės aplinkos, kalba kita kalba, priklauso tam tikrai socialinei-ekonominei situacijai. Todėl mokytojas turi pasidomėti kiekvieno mokinio istorija, gebėjimais ir silpnybėmis, kad sumodeliuotų tokią edukacinę aplinką, kad visi mokiniai jaustųsi esantys svarbūs pamokoje ir kad jie taptų bendruomenės dalimi. Mokiniai, būdami grupėje, gali vieni iš kitų mokytis (skirtybė tampa mokymosi priemone), o mokytojas suteikia jiems priemones mokytis pagal jų mokymosi stilių, skatinti visų mokinių akademinį, praktinį, socialinį ir emocinį ugdymąsi.
Inkliuzinėje klasėje dirbant su įvairių gebėjimų ir raidos išsivystymu mokiniais, mokytojai gali formuoti savo ugdymo planą remiantis „Universalaus mokymo dizainu“. Mokytojas turi pateikti mokomąją medžiagą keliais būdais, suteikdamas mokiniui galimybę ją priimti klausa, rega ar lytėjimu. Tai gali būti temos pristatymas naudojant pasakojimą, piešinius, garsus, modelius, muzikos instrumentus, įvairias meninės išraiškos medžiagas. Mokytojas turi sudaryti jiems galimybes įsisavinti medžiagą jiems geriausiu būdu: kažkas papasakos, gal pagros, gal suras planšetiniame kompiuteryje atitinkamą paveikslėlį, ar pavaizduos judesiais. Mokytojui tenka atsakomybė stebėti, kaip mokinys įsitraukia į veiklą, kokiu tempu jis pradeda ir atlieka užduotis, koks jo kūrybinis intensyvumas, ar jam patinka nauji, spontaniški dalykai, ar jis labiau linkęs į įprastines, gerai žinomas veiklas. Tokiu būdu mokinys mokysis atsirinkti sau tinkamiausią informacijos šaltinį, jį panaudos gaunant informaciją ir ją perteikiant.
Mokytojams, o kartu ir mokiniams, svarbu suvokti, jog ugdymasis yra įvairiapusė veikla. Svarbu ir bendravimas, komunikacija, taip pat informacijos gavimas ir panaudojimas, įgūdžių ir gebėjimų ugdymas. Mokytojas turi kartu su vaiku puoselėti lūkesčius, kad jų bendradarbiavimas padėtų vaikui maksimaliai atsiskleisti. Tuo tarpu tėvai ir mokinio artimieji gali suteikti reikšmingos pagalbos mokinio ugdymosi procese, tapti jo dalimi. Tėvų pagalba galima daugiau sužinoti apie vaiko vystymosi ypatumus: socialinių, bendravimo įgūdžių formavimosi dėsningumus ir skirtybes. Žinant šią informacija, bus lengviau prisitaikyti prie skirtingų mokymosi stilių, ugdyti mokinius įvairiais būdais.
Grįžtant prie pamokų konteksto, mokytojas turi skatinti mokinius bendrauti ir bendradarbiauti, sudaryti tam palankias sąlygas, ištirti, įvertinti ir tobulinti mokinių „mokėjimo mokytis“ gebėjimus bei mokyti juos būti nepriklausomais ir savarankiškais. Norint tai pasiekti, mokytojas turi gauti grįžtamąjį ryšį, pritaikyti ugdymo modelius, paveikius mokinių ugdymosi procese, išmanyti pozityvaus elgesio ir klasės valdymo strategijas, gebėti panaudoti fizinę ir socialinę klasės aplinką ugdymuisi skatinti bei mokėti įžvelgti kliūtis, trukdančias mokinių ugdymuisi, ir jų įveikos ugdymosi metodais būdus.
Tuo pat metu, mokytojui svarbus bendradarbiavimas ir darbas komandoje. To dalimi tampa bendradarbiavimas su įvairiais švietimo profesionalais. Bendradarbiavimas su kolegomis padėtų suvokti, kokias mokymo priemones geriausia pritaikyti skirtingų gebėjimų ir elgesio problemų turintiems vaikams. Pavyzdžiui, jeigu mokytojas nėra dirbęs su vaikais, turinčiais emocijų ir elgesio sutrikimų, jam gali būti sunku suprasti, kodėl vaikas elgiasi iššaukiančiai, nepagarbiai ar agresyviai. Bendravimas su mokytojais ar kitais švietimo profesionalais padėtų rasti metodų ir būdų, kaip tokiems mokiniams pateikti mokomąją medžiagą, kokie yra niuansai dirbant su jais. Todėl bendradarbiavimas ir žinių dalijimasis tampa neįkainojama vertybe pedagoginėje veikloje.
Paskutinė vertybė, kurią aptarsiu, yra asmeninis profesinis tobulėjimas. Mokytojai turi gebėti reflektuoti savo praktinę veiklą ir ieškoti būdų tobulintis kaip profesionalui ir kaip asmenybei. Svarbu suvokti, jog ugdymas – tai problemų sprendimo veikla, kurią reikia nuolat ir sistemingai planuoti, vertinti, reflektuoti ir tuomet koreguoti. Ieškodami metodų, užduočių ir kitų įrodymais grįstų ugdymo galimybių, mokytojai turtina savo patirtį ir mokiniams suteikia naujų būdų suvokti mokomąją medžiagą, savo vietą aplinkoje. Pavyzdžiui, jeigu mokytojas pradeda dirbti su regos arba klausos sutrikimu turinčiu mokiniu ir jis neturi žinių, kaip tai daryti, mokytojas gali paieškoti mokslinės ar metodinės medžiagos šia tema, sudalyvauti praktiniame seminare arba konsultuotis su specialistais, dirbančiais su šia negalią turinčiais asmenimis. Tokiu būdu mokytojas tobulės kaip specialistas ir kaip asmenybė. Jis geriau supras šių negalių specifikas, mokinių situaciją ir pritaikys skirtingus mokymo metodus.
Apibendrinant galima teigti, kad įtraukiajam meniniam ugdymui būdingas emociniu, empatiniu, grįstu vertybėmis ir kompleksiniu požiūriu į ugdymą turinys. Mokytojas, dirbantis šioje srityje, turi būti empatiškas, atviras naujovėms ir pokyčiams, būti pasirengęs savo klasėje priimti vaiką su bet kokia problema ir padėti jam įsikomponuoti ne tik į mokymo procesą, bet ir visuomenę. Meninis ugdymas suteikia galimybę ugdyti vaikus kaip asmenybes, per meną padėti jiems suvokti ryšį su aplinka, šeima, draugais ir bendruomene, reikšti emocijas, atrasti ir ugdyti savo stipriąsias asmenybės puses. Bendradarbiaujant su kolegomis ir keliant savo kvalifikaciją, mes, pedagogai, galime įgyti pasitikėjimo ugdant vaikus, suteikti jiems galimybę atskleisti save. Vaiko šypsena ir džiaugsmas pamokos metu – gražiausias mūsų sunkaus ir ilgalaikio darbo vaisius.
Literatūros sąrašas:
1. Europos specialiojo ugdymo plėtros agentūra, 2012. Inkliuzinio švietimo mokytojo profilis, Odense, Danija: Europos specialiojo ugdymo plėtros agentūra.
コメント