Straipsnio apie muzikalumo ugdymo metodą analizė ir jo pritaikymas pedagoginėje veikloje

Siekiant į pedagoginę veiklą įtraukti muzikalumo ugdymą, pasirinkau nagrinėti Michele Biasutti 2017 metais pasirodžiusį straipsnį „Teaching Improvisation through Processes. Applications in Music Education and Implications for General Education“. Straipsnyje nagrinėjama, kaip improvizacinės technikos gali padėti ugdyti muzikalumą skirtingose švietimo sistemos pakopose. Šalia straipsnio analizės pateiksiu konkrečias užduotis, kurios padėtų ugdyti minimus pažinimo procesus.

Autorius teigia, jog atliekant improvizacijos gebėjimus ugdančius pratimus, mokiniai ugdo tokius įgūdžius kaip jutimų ir suvokimo apjungimas atliekant užduotį, gebėjimą saugoti ir atkurti informaciją, kūno motorinių gebėjimų valdymą ir dėmesio koncentraciją atliekant ar stebint konkretų veiksmą. Iššūkiai kyla tuomet, kai improvizacija remiasi instrukcijų pateikimu, sekimu bei atlikimu, o ne gebėjimu mokiniui mokytis savireguliacija paremtų mokymosi strategijų.

Šiame straipsnyje improvizacija nagrinėjama trimis pedagogikoje taikomais būdais:

(1) aukštosiose mokyklose vykdomose studijų programose;

(2) muzikalumo ugdyme mokykloje;

(3) bendrojoje pedagogikoje.

Pasirinkau nagrinėti antrą straipsnio dalį, kuriame aptariamas muzikalumo ugdymas mokykloje.

Straipsnyje muzikinio ugdymo taikymo kontekste aptariami šie pažinimo procesai: improvizacinės užduoties modeliavimas, muzikinio repertuaro naudojimas, emocinis bendravimas muziko dėka ir grįžtamasis ryšys. Šios charakteristikos gali būti naudojamos apibūdinant muzikos improvizacijos mokymo metodus, pagrįstus siekiu ugdyti mokinių refleksijos, samprotavimo ir pažinimo gebėjimus.

Muzikos improvizacija straipsnyje apibrėžiama kaip kūrybiškas naujos muzikos sukūrimas ir atlikimas realiuoju laiku. Improvizaciją galima vertinti kaip vieną iš labiausiai artikuliuotų kūrybinio elgesio išraiškų. Straipsnyje teigiama: „Improvizuojantis muzikantas susiduria su unikaliu iššūkiu valdyti kelis vienu metu vykstančius procesus – generuoti ir vertinti melodines, ritminės sekas, derinti muzikos atlikimą su kitais muzikantais ir atlikti įmantrius smulkiosios motorikos judesius – visą tai daroma siekiant bendro tikslo sukurti estetiškai patrauklią muziką“.

Improvizacija apima dainavimo įgūdžius arba grojimą muzikos instrumentu naujos muzikos sukūrimui. Instrumentinės technikos ir kūrybiniai procesai yra naudojami tuo pačiu metu, kad būtų sukuriamas naujas muzikinis kūrinys. Užduotis kurti muziką čia ir dabar skatina mokinius ugdyti gebėjimą prisitaikyti prie stresinių, greito sprendimo reikalaujančių situacijų. Tokiu būdu ugdomas gebėjimas greitai apdoroti ir panaudoti gaunamą informaciją. Taip pat improvizacija padeda ugdant bendradarbiavimą ir socialinius įgūdžius.

Improvizacinės užduoties modeliavimas

Straipsnyje tai įvardijama kaip užduoties atlikimo apmąstymas arba mąstymas apie elementus melodiniame, harmoniniame ir ritminiame lygmenyse muzikinės improvizacijos metu. Improvizacinės užduoties modeliavimas prisideda prie idėjų generavimo ir sprendimų atradimo proceso.

Šio proceso metu apsvarstoma, kokius kompleksinius sprendimo būdus galima atrasti kuriant improvizaciją, nusprendžiama, kokius garsus galima panaudoti muzikos kūrimo kontekste. Planuojant garsinę struktūrą, mokinys lavina planavimo gebėjimus. Svarbiausia, kad idėjų generavimas turi atitikti kontekstą.

Šią dalį atitinkanti užduotis galėtų būti vykdoma paskirstant mokinių klasę į tris grupes. Kiekviena grupė turi sukurti savo improvizaciją naudojant kūno perkusiją (balsą, plojimus, trepsėjimus ir pan.) bei klasėje esančiais objektais, sugalvoti jai pavadinimą ir atlikti klasiokams. Improvizacinės užduoties modeliavimo metu grupelės turi garsiai apsvarstyti, kaip būtų kuriama muzikinė improvizacija, kokia būtų jos tema, pavadinimas, garsų atlikimo planas gali būtų aprašomas, pavaizduojamas figūromis.

Užduoties variacija: visoms grupelėms atlikus savo improvizacijas, kita užduotis būtų dalį improvizacijos atlikti tiktai naudojant objektus ar instrumentus, tada sustoti ir tęsti improvizacijos atlikimą naudojant tiktai kūno perkusiją.

Muzikinio repertuaro naudojimas

Tai apibūdinama kaip muzikinių kūrinių struktūros panaudojimas, pavyzdžiui, ritmo ar trumpų muzikinių motyvų improvizacijos metu.

Repertuaro naudojimas susijęs su melodinių ir ritminių elementų panaudojimu muzikinės improvizacijos metu. Šie elementai yra saugomi ilgalaikėje atmintyje ir išmokstami klausantis bei tyrinėjant iškilių muzikantų kūrinius. Repertuaro klausymas ir panaudojimas pagrįstas muzikinių elementų įsiminimu, kuris galėtų gali būti naudojamas improvizacijos metu ir apima kelis lygius. Tikslas yra išplėsti tiek ilgalaikės atminties archyvą, tiek gebėjimą trumpus muzikinius motyvus panaudoti improvizacijos metu. Siekis yra suteikti mokiniams ne tik pagrindinę medžiagą (trumpus muzikiniu motyvus), bet ir strategijas, kaip tinkamai kurti muzikinę improvizacinę struktūrą.

Galima pasiūlyti keletą veiklų, skirtų išplėsti mokinių muzikinį repertuarą, pavyzdžiui, įvairių stilių muzikinių kūrinių klausymas ir analizė. Mokymo metodas skatina mokinius įsiminti informaciją gaunamą per klausą, tikslas yra paskatinti mokinius kartoti ir išmokti muzikinius elementus, juos pakartoti. Tokiu būdu skatinamas mokinių refleksyvus mąstymas, jie skatinami samprotauti, kaip galima muzikinius motyvus panaudoti konkrečiose užduotyse. Be to, ugdomas mokinių kūrybiškumas, prašant juos sukurti variacijas ir jų asmeninius muzikinių motyvų pritaikymus.

Mokiniams galima pasiūlyti tokią užduotį. Pamokos metu yra klausomasi trijų skirtingų muzikinių kūrinių. Mokinių tikslas yra įsiminti informaciją gaunamą per klausą, pakartoti girdimą ritmą arba muzikinius elementus, juos išmokti atkartoti. Po kiekvienos dainos paklausymo, mokiniai įsimintus motyvus pakartoja per kūno perkusiją, pagroja juos su instrumentu pavieniui, po to grupėje. Po to yra klausomasi kitų dainų, vyksta atkartojimas. Pamokos pabaigoje mokiniai, turėdami muzikinių ritmų ir motyvų rinkinį, sėdėdami rate kuria muzikinę improvizaciją.

Emocinis bendravimas muzikos dėka

Tai apibūdinama kaip emocijų perteikimas improvizuojant.

Emocijų perteikimo improvizacijos metu melodija, muzikinė harmonija, tembras, dinamiški ir ritminiai elementai yra moduliuojami tam, kad būtų kuo įtaigiau perteikiamos emocijos ir vidiniai jausmai.

Siekiama, kad mokiniai gebėtų aiškiai išreikšti savo vidinius jausmus muzikos pagalba. Mokiniai skatinami apmąstyti garso atrankos arba sukūrimo procesą, padedama geriau suprasti, kaip gali būti vykdoma emocinė komunikacija muzikos pagalba. Tikslas yra skatinti savi refleksiją ir požiūrį į improvizaciją, pagrįstą suvokimu, kaip apjungiant emociją, veiksmą ir instrumentą galima sukurti įtaigų emocinį muzikinį kūrinį.

Pamokos metu galima atlikti tokią užduotį. Mokiniai paprašomi improvizuoti perteikiant specifinę emocinę būseną. Vaikai suskirstomi į tris grupes. Kiekviena grupė naudojant kūno perkusiją ir klasėje esančius objektus turi sukurti konkrečią emociją atspindinčią muzikinę improvizaciją. Po improvizacijų atlikimo su mokiniais reflektuojama, ar sukurta improvizacija perteikė jų jausmus.

Grįžtamasis ryšys

Grįžtamasis ryšys apibūdinamas kaip pakeitimų realiuoju laiku atlikimas, norint sinchronizuoti arba pagerinti improvizaciją naudojant stebėjimo procesą. Atliekamos muzikinės modifikacijos, kad improvizacija būtų tolygesnė ir logiškesnė. Grįžtamasis ryšys apima skirtingus stebėjimo procesus pagal muzikos, grupės ypatumus, dinamiką ir užduoties kontekstą. Išorinis grįžtamasis ryšys yra bendravimas tarp improvizacijos atlikėjų, aplinkos ir klausytojų, o vidinis grįžtamasis ryšys yra tada, kai mokinys atlieka savi refleksiją apie atliktą užduotį, jos procesą ir rezultatą.

Pamokų metu siekiama didinti edukacinę veiklą, susijusią su grįžtamuoju ryšiu, ugdyti mokinių gebėjimą operatyviai reaguoti į išorinę informaciją ir ją perteikti improvizacijos būdu. Taip pat svarbu mokinti mokinius nestabdyti užduoties atlikimo, jei kyla netikėti įvykiai. Jie turi būti mokomi, spręsti kylančias problemas, gebėti greitai priimti sprendimus.

Grįžtamojo ryšio skatinimą galima atlikti tokiu būdu. Atlikus vieną iš minėtų užduočių, su mokiniais gali būti aptariami įvairūs su muzika susiję klausimai, diskutuojama apie melodiją, harmoniją, tembrą ir ritmą. Atlikus aptarimą, mokiniai gali būti paprašomi užmerkti akis ir pabandyti bendroje grupėje sukurti muzikinę improvizaciją, dėmesį kreipiant į garso elementus, jų dermę.

Apibendrinant galima teigti, jog kalbant apie mokymo programos planavimą, improvizacijos mokymas yra labai daug laiko ir pastangų reikalaujanti veikla. Mokytojai, kurie naudojasi improvizacija kaip mokymo technika turi kruopščiai suplanuoti visas veiklos variacijas. Improvizacijos mokytojai yra labiau pasiruošę, geriau susidoroja su netikėtomis situacijomis nei kiti mokytojai. Improvizacijos mokymas apima projektavimą, stebėjimą ir vertinimą.

Pagrindinis aspektas, susijęs su improvizacijos konteksto apibrėžimu, yra suteikti galimybę mokiniams improvizuoti tam tikrose nustatytose ribose. Turi būti sukurta komforto zona, kurioje mokiniai galėtų eksperimentuoti ir sužinoti, kokios yra jų muzikavimo galimybės laikantis numatytų ribų.

Dėmesys turi būti kreipiamas į procesų kokybę, o ne rezultato sukūrimą. Mokytojas turėtų skatinti mokinius išreikšti savo žinias ir gebėjimus, suteikti jiems galimybę pasidalinti nuomone, patirtimi ir pasiūlymais, kaip būtų galima atlikti panašaus pobūdžio užduotis.

Naudota literatūra:

1. Biasutti, M. (2017) Teaching Improvisation through Processes. Applications in Music Education and Implications for General Education. Frontiers in Psychology. 8:911. doi: 10.3389/fpsyg.2017.00911